„Pirmame puslapyje – karas, paskutiniame – kryžiažodis.“ Ši eilutė iš mano romano „Laiškų knyga“ atėjo į galvą, kai keliavau traukiniu netrukus po Rusijos invazijos į Ukrainą.
Priešais mane sėdintis keleivis skaitė laikraštį: pirmajame puslapyje buvo karas, paskutiniame – kryžiažodis. Nuo tada praėjo nemažai laiko, ir kasdieniai žiaurumai ėmė dingti iš laikraščių antraščių, nors mūšiai kasdien darėsi vis žiauresni. Tačiau Vakaruose niekas nebenori girdėti apie karą – žmonės pavargo nuo siaubo ir solidarumo. Jie nori taikos, nekylančių kainų, ramaus gyvenimo ir gražių atostogų.
Tai ne pirmas kartas, kai mano kūryba nuskambėjo kaip pavojaus signalas dėl ateinančio siaubo. Prieš Krymo aneksiją, norėdamas apibūdinti neaiškią Europos ateitį, naudojau analogiją su rusų liaudies pasaka „Teremok“. Kartą gyveno keli miško žvėreliai, jie glaudėsi jaukioje trobelėje – teremoke. Vieną dieną į duris pasibeldė varlė. „Tuk tuk tuk! Kas gyvena šiame teremoke? Įleiskite mane, norėčiau čia gyventi kartu su jumis.“ Gyvūnai įsileidžia varlę, visi kartu gyvena laiminguose ir jaukiuose namuose. Jie įsileidžia net kiškį ir lapę – teremoke vietos užtenka visiems. Tačiau tada pasirodo meškinas. Kad ir kaip jis stengtųsi, į teremoką jis netelpa. Lokys supyksta ir atsisėda ant namo. Tai – pasakos ir teremoko pabaiga.
Tačiau į perspėjimus nebuvo atsižvelgta. 2014 m., netrukus po Krymo aneksijos, karštligiškai rašiau, kad „XXI amžiuje nebėra tokio dalyko kaip tolimas, lokalus karas. Kiekvienas karas dabar yra Europos karas. Ir šis Europos karas jau prasidėjo.“ Įspėjau, kad Vladimiro Putino įvykdyta Krymo aneksija „sukels patriotizmo bangą. Anksčiau ar vėliau ši banga atslūgs, ir tada Putinui prireiks šviežio vėjo“. Rašiau apie tai, kad ilgus metus trukęs chroniškas nestabilumas Balkanuose sukels neįtikėtinai didelę migraciją į Europos šalis, o vėliau laukia „dar didesnė pabėgėlių iš Ukrainos banga“.
Tada dar buvo galimybė sustabdyti agresorių. Tačiau Europos politikai užmerkė akis prieš realybę, siekdami pelnyti rinkėjų palankumą. Rinkėjai tada taip pat norėjo taikos, darbo vietų, nedidėjančių kainų ir gražių atostogų. Korumpuoti Rusijos ekspertai tvirtino, kad turėtume suprasti Putino požiūrį ir daryti nuolaidas.
Ir štai dabar esame čia: vykstant Europos karui, susiduriame su precedento neturinčia pabėgėlių iš Ukrainos banga ir stebimės, kaip mūsų politikai galėjo būti tokie akli. Niekas nebeklauso rašytojų. Vienintelė tikra pamoka, kurios galime pasimokyti iš istorijos, yra ta, kad istorija nieko neišmoko.
Vienintelė tikra pamoka, kurios galime pasimokyti iš istorijos, yra ta, kad istorija nieko neišmoko.
Vokietijoje intelektualai surinko tūkstančius parašų po peticija, reikalaujančia, kad jų pačių vyriausybė nutrauktų ginklų tiekimą Ukrainai, nes tai gali sukelti trečiąjį pasaulinį karą. „Mes norime taikos, o ne karo politikos“, – rašo jie. Tačiau trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo. Jis prasidėjo 2014 m. Kaip galima išgydyti kieno nors aklumą, jei jis pats nori būti aklas?
Dabar kyla klausimas, kaip ir kada baigsis šis karas? Karas prieš nacistinę Vokietiją baigėsi ne Hitlerio mirtimi, o triuškinančiu kariniu pralaimėjimu. Putino mirtis kažkurią dieną neišvengiama, bet Rusijos pralaimėjimas – ne.
Atsakymas susiveda į autentiškumą. Kai kurie carai yra tikri, kai kurie – netikri. Jei Šventoji Rusija plečia savo teritoriją ir kitos tautos nusilenkia autokratui Maskvoje, vasalų tauta, kuri vargsta, kovoja ir didvyriškai lieja kraują už šventąją tėvynę, mano, kad tai yra Dievo palaiminimas. Ir tada nelabai svarbu, kaip caras atėjo į valdžią ir kaip jis valdo savo pavaldinius. Jis gali išžudyti jų milijonus, sugriauti tūkstančius bažnyčių ir sušaudyti kunigus – svarbu tik tai, kad caras yra tikras, nes tada priešas drebės, o Šventoji Žemė plėsis. Taip buvo ir su Stalinu.
Ir atvirkščiai, karines nesėkmes ir net mažos Šventosios Žemės dalies praradimą caro pavaldiniai laikys aiškiu ženklu, kad caras nėra palaimintasis – kad jis yra neteisėtas apsišaukėlis. Ar jis sužlugdė karą su Japonija? Ar jam nepavyko pajungti čečėnų? Jei taip, tas žmogus soste yra apsimetėlis, vaizduojantis carą. Taip buvo su Nikolajumi II ir Borisu Jelcinu.
V.Putinas įteisino savo prezidentavimą prijungdamas Krymą, tačiau jo legitimumas išgaruoja, kai jis nesugeba laimėti prieš Ukrainą.
V.Putinas įteisino savo prezidentavimą prijungdamas Krymą, tačiau jo legitimumas išgaruoja, kai jis nesugeba laimėti prieš Ukrainą. Kitas caras, savo ruožtu, turės įrodyti savo vertę pasiekdamas pergalių kare su pasauliu. Šiam Putinui grasinimas panaudoti taktinius branduolinius ginklus yra tik vienas iš hibridinio karo aspektų, o kitam Putinui jų panaudojimas gali tapti būtina priemone siekiant užsitikrinti valdžią.
Kitas Putinas taip pat bus tik aktorius, negalintis pakeisti savo vaidmens. Jo vaidmuo bus iš anksto parašytas visos Rusijos galios struktūros, kuriai nerūpi, kiek žmonių žus Ukrainoje, Rusijoje ar bet kur kitur; jai nerūpi, kiek pinigų išleidžia, kiek ginklų panaudoja ar kiek karių žūsta. O jei gyvenimo kokybė Rusijoje pablogės? Tebūnie – režimui niekada nerūpėjo savo žmonių laimė.
Kiekvienas, kuris priklauso šiai valdžios struktūrai, nebijo pulti Vakarų. Galų gale, ko jie turėtų bijoti? Jei raketa nukris NATO narės teritorijoje, kas tada? Daugiau susitikimų, pareiškimų, deklaracijų, raginimų siekti taikos? Pats laikas laisvajam pasauliui suprasti, kad jis kovoja ne su pamišusiu diktatoriumi, o su autonomiška ir savaime atsinaujinančia agresyvia galios sistema.
Senoji Rusijos autokratijos socialinė struktūra šimtmečius buvo saugoma istorijos sandėlyje ir nusimeta savo odą tik tam, kad sugrįžtų nauju pavidalu: kaip Aukso ordos chanatas ar Maskvos carystė, kaip Romanovų imperija ar Stalino komunistinė Sovietų Sąjunga, o pastaruoju metu – kaip Putino „valdoma demokratija“. Dabar Rusijos Federacija vėl nusimeta savo odą. Kas iškils iš nepajudinamų karinės diktatūros pamatų? Ar tai gali būti laisva konstitucinė demokratija, kuri savo noru atsisakys branduolinių ginklų? Ar jums tai skamba įtikėtinai?
Prieš Antrąjį pasaulinį karą žmonės irgi norėjo taikos, nekylančių kainų ir gražių atostogų. Rinkėjai tikėjosi, kad jų pačių demokratinės vyriausybės Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje vykdys ne karo, o taikos su Hitleriu politiką. Tai, kas įvyko vėliau, yra istorija, kuri įamžinta negailestingai sąžiningoje ir tragiškoje Winstono Churchillio žinioje rinkėjams: „Aš neturiu ką pasiūlyti, tik kraują, vargą, ašaras ir prakaitą“.
Anksčiau ar vėliau teks duoti panašius pažadus – vietoj gražių atostogų Europos rinkėjai turi nusiteikti didelėms aukoms, kovai ir sunkumams, nes tokią kainą turime sumokėti už taiką.
M.Šiškinas yra žymus rusų rašytojas, pelnęs svarbiausias literatūrines šios šalies premijas. Jis šiuo metu gyvena Šveicarijoje ir jau daugybę metų kritikuoja V.Putino režimą, o rašydamas apie įsiveržimą į Ukrainą jis sakė, kad „Putinas vykdo siaubingus nusikaltimus mano žmonių, mano šalies ir mano vardu“.
2015 metais jis viešėjo ir Lietuvoje, lietuvių kalba išleistos jo knygos „Laiškų knyga“ ir „Veneros plaukas“.
