– Jūs vadovaujate Švedijos kuopai Ukrainoje. Kaip atsidūrėte Ukrainoje?
– Aš praleidau aštuonerius metus Švedijos ginkluotosiose pajėgose, o prieš keletą metų baigiau Švedijos Karališkąją karo akademiją. Prieš pradėdamas koordinuoti savanorius, buvau civilis asmuo ir dirbau sistemų konsultantu. Tiesą sakant, tai viena priežasčių, kodėl turėjau galimybę įsitraukti į šią veiklą: žmogus, dirbantis Švedijos ginkluotosiose pajėgose, negali išvykti į Ukrainą, nes pagal pajėgų nuostatus negalima sudaryti sutarties su dviem skirtingomis valstybėmis vienu metu.
Vasario mėnesį, kai prasidėjo karas, daug švedų norėjo vykti į Ukrainą padėti. Tuomet aš nuėjau į ambasadą ir paklausiau, ar ten nereikalinga pagalba. Pirminė mano idėja iš tikrųjų buvo ne vykti į Ukrainą, o tiesiog padėti koordinuoti į ją išvykstančius. Šis procesas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti, ir kelia daug klausimų. Kaip ten nuvykti? Kas turėtų pasitikti savanorius? Ar saugiau keliauti grupėje? O gal geriau keliauti vienam? Iš esmės taip ir įsitraukiau į visa tai.
Iš pradžių mano darbas buvo tikrinti norinčius išvykti švedus: susipažinti su jų praeitimi, ištirti jų socialinius tinklus, įsitikinti, kad jie nėra kokie ekstremistai ar bepročiai.
Švedų savanoriams pradėjus keliones į Ukrainą, nuvykę jie gaudavo maisto ir lovą, tačiau nebuvo jokios struktūros, kuri leistų efektyviai dirbti. Nebuvo svarbu, ar savanoris prieš tai buvo 15 metų praleidęs kariuomenėje, ar net niekada iki tol nelaikęs ginklo rankose – iš esmės jie visi buvo siunčiami į apkasus. Taigi, tų žmonių žinios ar įgūdžiai buvo eikvojami veltui.
Ambasada greitai suprato, kad, norėdami, kad viskas veiktų sistematiškai, turime imtis organizacijos patys.
Į Ukrainą atvykau rugpjūtį. Pirmaisiais mėnesiais daugiausia padėjau ieškoti būtinos įrangos ir kitų reikmenų. Tai – viena priežasčių, kodėl nusprendėme sukurti savo padalinį. Iš pradžių įkūrėme jį kaip švedų padalinį, tačiau savo gretose jau turime norvegų, amerikiečių ir net lietuvį.
„Reuters“/„Scanpix“/NATO karinės pratybos „Cold Response 2022“ Setermuene, Švedijoje
– Kokią veiklą vykdo jūsų vadovaujama kuopa?
– Čia trūksta medikų, trūksta greitosios pagalbos automobilių. Savo kuopoje nusprendėme sutelkti dėmesį į medicinos pagalbos mokymą, medicinos pagalbą karo lauke ir medicininę evakuaciją.
Šiuo metu kuriame medicinos būrį. Turime didžiąją dalį reikmenų, keletą transporto priemonių. Tačiau labiausiai mums reikia daugiau greitosios pagalbos automobilių. Nekalbu apie įprastus greitosios pagalbos automobilius. Jie nepadės. Atvirame lauke jie taptų dideliu taikiniu. Čia reikalingi visureigiai mikroautobusai arba keturiais ratais varomi visureigiai, galintys važiuoti bekele.
Jau įsigijome keletą civilinių automobilių, išėmėme sėdynes, perkonstravome juos ir aprūpinome reikalinga įranga. Dabar visas mūsų dėmesys sutelktas būtent į šią užduotį. Tačiau mūšio lauke viskas užtrunka pernelyg ilgai, todėl priėmėme sprendimą paviešinti savo veiklą, tikėdamiesi sulaukti paramos. Kai kurie mano dalinyje esantys vaikinai Ukrainoje yra jau nuo kovo mėnesio ir visą tą laiką leido savo pinigus karo reikmėms, todėl tiesiogine prasme – ima bankrutuoti.
Ilgą laiką sąmoningai buvome mažai matomi, nes nenorėjome atkreipti dėmesio į savo veiklą. Ukrainoje esame ne dėl socialinių tinklų. Esame čia ne dėl dėmesio. Esame čia, nes galime ir norime atlikti reikšmingą darbą, tačiau tam mums reikalinga ir kitų parama.
– Lietuva – viena svarbiausių Ukrainos sąjungininkių. Ar sulaukiate kokios nors paramos iš mūsų šalies?
– Jei kalbame apie mano padalinį, mes tikrai nesame prioritetas šiame kare. Be to, dirbame su brigada, kuri taip pat nėra prioritetinė. Taigi, mes iš esmės negauname visų tų šaunių dalykų.
Tačiau ne taip ir seniai kreipėmės pagalbos į jau keletą metų paramą Ukrainai renkančią Lietuvos organizaciją „Blue/Yellow“. Su jų pagalba įsigijome įrangos ir transporto priemonių. Tai iš karto palengvino mūsų darbą. Jausdami palaikymą iš šalies, labiau pasitikime savimi ir gauname patvirtinimą, kad elgiamės teisingai, kad ir toliau turime tęsti savo veiklą, kad ir kaip sunku kartais būtų. Tačiau rezultatai to verti.
– Ko šiuo metu jūsų kuopai trūksta labiausiai?
– Daugiau transporto priemonių, ilgalaikių ketamino, fentanilio atsargų ir kitų sunkiau gaunamų vaistų. Jais apsirūpinti sunkiausia. Jei gauname keletą šimtų dozių, žinome, jog jų užteks tik kelioms savaitėms. Būtina rasti ilgalaikius sprendimus, nes kitu atveju – kas iš to mūsų noro padėti?
Tačiau čia niekuo negali būti užtikrintas, todėl patys ieškome, iš kur galėtume įsigyti vaistų, kas galėtų juos parduoti ar paremti mūsų kuopą vaistais, ieškome ukrainiečių gydytojų, kurie pasirašytų, kad galime juos įsigyti. Mums reikia kreiptis į brigadą, kad gautume tinkamus dokumentus, privalome informuoti pasienio kontrolę ir muitinę. Manau, jog gauti ginklų kur kas lengviau nei medikamentų.
„Blue and Yellow“/Švedijos kuopa Ukrainoje
– Kaip pakomentuotumėte šio karo eigą?
– Nemanau, kad tai yra pabaigos pradžia. Labiau tikėtina, kad tai – pradžios pabaiga. Karas truks ilgai. Nors, taip, rusai šiuo metu pralaimi, o ukrainiečiai turi persvarą, tačiau dar labai daug kas gali įvykti. Manau, karas bus ilgesnis, nei kai kurie žmonės tikisi. Tačiau aš – tik antrasis leitenantas.
Spėju, kad rusams ši žiema bus sunkesnė nei ukrainiečiams.
Nepaisant to, man nepaprastai didelį įspūdį daro Ukrainos kariai, jų gebėjimai, drąsa, moralė ir tai, su kokiu užsidegimu jie gina savo šalį. Tai labai įkvepia. Dauguma šių karių dar prieš kelis mėnesius buvo paprasti civiliai, o dabar – jie turi prisitaikyti arba mirti. Jie mums visiems parodė, kad per labai trumpą laiką galima išmokti daug naujų dalykų.
– Atėjusi žiema nepaprastai apsunkins bet kokius karo veiksmus. Ką reiškia žiema karo lauke?
– Iš esmės karas žiemą reiškia, kad viskas trunka ilgiau. Žiemą net ir tai, kas paprasta, tampa labai sudėtinga. Viskam reikia daugiau laiko ir išteklių.
Faktas, kad abiem pusėms bus labai sunku. Pirmiausia, dėl sunaikintos infrastruktūros. Dabar, kai mes kalbamės, milijonai ukrainiečių neturi elektros, o tai reiškia, kad nėra karšto vandens, nėra šildymo. Visiems bus šalta. Tai bus tikrai sunki žiema.
Dėl to nemanau, kad bus daug didelių puolimų, nes tokiomis sąlygomis per sunku juos koordinuoti. Rusams trūksta traukinių, sunkvežimių ir tiltų. Na, o su kiekviena prabėgusia savaite – jų lieka vis mažiau ir mažiau. Taigi, spėju, kad rusams ši žiema bus sunkesnė nei ukrainiečiams.
– Minėjote, kad esate „tik antrasis leitenantas“, tačiau kokią prognozuotumėte šio karo baigtį?
– Žinau, kad yra tik trys būdai, kaip šis karas gali baigtis. Deja, tik vienas iš jų nėra visiškai blogas. Taigi, Ukraina turi nugalėti Rusiją Ukrainoje. Turime laimėti, nes alternatyvos yra siaubingos. Jei nutiktų taip, kad laimėtų Rusija, tai būtų baisu ne tik todėl, kad milijonai žmonių taps pabėgėliais Europoje, bet ir todėl, kad tai kainuos milžiniškus pinigus. Jei jiems pavyks, tai tik uždegtų žalią šviesą ir toliau taip elgtis. Taip, kaip 2014 metais Kryme. Taip, kaip 2008 metais Sakartvele.
To niekada negalima leisti. Alternatyva – sąstingis, dialogas, po kurio galbūt Ukraina neliks vientisa. Bet, paprastai, tai neveikia. Tai nesuveikė nei Berlyne, nei Korėjoje.
Mano nuomone, turime išnaudoti momentą, kai Rusija akivaizdžiai nesusitvarko pati su savimi. Vakarų pasaulis turėtų sutelkti visas pajėgas ir toliau visokeriopai remti Ukrainą, kad būtų galima išnaudoti akimirką, kai Rusija yra silpna. Būtina toliau ją spausti. Būtina išlaikyti iniciatyvą. Visi kartu privalome išvaryti juos lauk. Susigrąžinti kiekvieną Ukrainos teritorijos kvadratinį metrą.
– Praeitą savaitę Švedija išsiuntė milžinišką karinės paramos Ukrainai paketą, kurio vertė viršija 279 mln. eurų. Kaip jūs manote, kas paskatino Švediją, tiek metų išlaikiusią neutralią poziciją, taip aktyviai remti Ukrainą?
– Manau, kad tam yra kelios priežastys. Viena jų, žinoma, yra NATO klausimas. Nors Švedija pastarąjį šimtmetį laikėsi neutralumo politikos, mes ir anksčiau dalyvavome įvairiose misijose, kad padėtume užtikrinti ilgalaikį stabilumą regione.
Kalbant apie paramą, galvoju, kad turėtume daryti dar daugiau. Švedus tebeslegia kaltė, kad nepadėjome Suomijai per Žiemos karą su Rusija. Tai – amžina gėda, su kuria turėsime gyventi. Taigi, būtina daryti kiek įmanoma daugiau, nes viskas priklauso nuo paramos apimčių.
Nesvarbu, kiek paramos begautų Ukraina, jos niekada nebus pakankamai. Tikiu, jog kiekvienas švedas ar švedė supranta, kad jiems naudinga remti Ukrainą. Tačiau ne visi suvokia, kad šis karas nėra tik tarp Rusijos ir Ukrainos. Tai – Rusijos karas prieš visą Vakarų pasaulį. Tai karas dėl ideologijos, demokratijos ir laisvės.
Kol kas smurtas apsiriboja Ukrainos teritorija, tačiau kartu vyksta energetikos karas, kibernetinis karas, Rusija vis dar bando paveikti mūsų šalių rinkimų rezultatus. Hibridinis šio karo pobūdis aptemdo suvokimą to, kas yra normalu, o kas – Rusijos įtaka. Tai karas prieš kiekvieną iš mūsų, tačiau, rodos, ne visi tai supranta.
„Reuters“/„Scanpix“/NATO karinės pratybos „Cold Response 2022“ Setermuene, Švedijoje
– Kaip manote, kodėl Švedija, kuri Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo metu išliko neutrali, būtent dabar nusprendė prisijungti prie NATO? Ar manote, kad šalis jaučia didesnį pavojų nei anksčiau?
– Negaliu kalbėti už švedų politikus ar pačius švedus, bet manau, kad to buvo galima tikėtis jau kurį laiką. Pamažu mes ėmėme suprasti, jog negalime visko padaryti patys. Visa buvimo neutraliu esmė buvo sukurti savo tankus, savo lėktuvus, savo amuniciją.
Švedus tebeslegia kaltė, kad nepadėjome Suomijai per Žiemos karą su Rusija.
Žinoma, Šaltojo karo metais tai pasiteisino, nes daug dėmesio skyrėme savo kariuomenei, turėjome vienas didžiausių oro pajėgų pasaulyje, o tai gana įspūdinga, turint omenyje, kad esame nedidelė valstybė. Tačiau jau dešimtmečius neskiriame dėmesio savo kariuomenei.
Dabar ji tėra tik fragmentas to, kokia buvo anksčiau. Ir tai reiškia, kad jei reikės grįžti prie šio klausimo, supratus, kad pasaulyje nebus amžinos taikos, kaip kad manėme po Sovietų Sąjungos žlugimo, turėsime atkurti kariuomenę. Tai bus brangu, sudėtinga ir gali užtrukti dešimtmečius.
Panašu, kad patys to padaryti nebegalime, tačiau mums vis dar reikia kariuomenės, vis dar reikia sugebėti apsiginti, o Rusijos agresija šį klausimą daro dar aktualesniu. Problema yra čia ir dabar, todėl aljansas yra vienintelis atsakymas į šią problemą. Bendradarbiavimas visada buvo sėkmės pagrindas.
Mano nuomone, naujajame pasaulyje nė viena šalis negali sau leisti likti izoliuota, negali sau leisti stovėti nuošalyje ir šaukti: „O mes esame neutralūs!“ Ilgainiui tai nepadės.
– Kokia pačių švedų nuomonė prisijungimo prie NATO klausimu?
– Kaip suprantu, jau pastaruosius dešimtmečius viešoji nuomonė buvo tokia – stokime į NATO. Nors daug žmonių galvoja, kad turėtume prisijungti prie NATO, manau, jog to nepadarėme dėl to, jog dalis visuomenės įsitikinusi, kad turime neutralumo tradicijas ir privalome jų laikytis, žmonės bijo keisti tradicijas, taikytis prie naujos realybės.
Be to, didžiosios Švedijos partijos, nusiteikusios prieš narystę NATO, nebeturi tokios įtakos kaip anksčiau, jos jau ne vienerius metus praranda savo galią, po truputį netenka vietų parlamente. Jos turės prisitaikyti prie situacijos, jei norės išsaugoti rinkėjus, nes dauguma žmonių nori įstoti į NATO.
– Kaip galvojate, ar Ukraina būtų tiek ilgai atsilaikiusi prieš Rusiją, jeigu nebūtų sulaukusi Vakarų šalių pagalbos?
– Manau, kad galėjo ir atsilaikyti, bet su daug didesniais nuostoliais. Nemanau, kad be paramos ji būtų galėjusi taip greitai žengti į priekį kaip dabar ir tikrai nebūtų galėjusi to daryti taip efektyviai. Taigi, teoriškai, gal ir taip, bet kokia kaina? Ar išvis būtų verta? Tikiu, kad ginkluotė, kurią Ukrainai tiekia Vakarai, buvo raktas į sėkmę.
