V.Makėjus užsienio reikalų ministro poste buvo nuo 2012 m. Prieš tai ketverius metus jis buvo Baltarusijos prezidento administracijos vadovas, o 2000-2008 m. – Baltarusijos prezidento padėjėjas. Ekspertų nuomone, V.Makėjus taip pat buvo laikomas galimu Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos, valdančio šalį nuo 1994 m., įpėdiniu.
Rusijos užsienio reikalų ministerija sekmadienį viešai išreiškė užuojautą dėl politiko mirties: „Vladimiras Vladimirovičius Makėjus buvo tikras Rusijos draugas, įnešęs unikalų indėlį į visapusišką plataus dvišalio bendradarbiavimo plėtrą, sąjunginės valstybės integracijos kūrimą, broliškų Rusijos ir Baltarusijos tautų ryšių stiprinimą“.
Ko gero, tokiais žodžiais V.Makėjaus mirtis tebuvo sutikta tik Baltarusijoje ir Rusijoje. Lietuvoje gyvenanti opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja, komentuodama ministro mirtį, pavadino V.Makėjų Baltarusijos žmonių išdaviku.
„2020 m. V.Makėjus išdavė Baltarusijos žmones ir palaikė tironiją. Taip jį prisimins Baltarusijos žmonės“, – sakė S.Cichanouskaja.
Jam vadovaujant užsienio reikalų ministerijai, Baltarusija ne kartą sulaukdavo Vakarų kritikos dėl susidorojimo su opozicija, dėl abejotinų rinkimų ir dėl leidimo Rusijos pajėgoms naudotis Baltarusijos teritorija per karą Ukrainoje.
Apie buvusio Baltarusijos užsienio reikalų ministro mirtį pasirodžiusiuose pranešimuose pasaulio žiniasklaidoje teigiama, kad iki 2020 metų Baltarusijos prezidento rinkimų, sukėlusių masinius protestus šalyje, V.Makėjus stengėsi duoti pradžią draugiškesniems Baltarusijos ir Vakarų santykiams. Tačiau Lietuvos ekspertai pastebi, jog kontakto su Vakarais pastangos, greičiausiai, tebuvo didesnio masto A.Lukašenkos strategijos dalis.
Luko Balandžio / 15min nuotr./Linas Linkevičius
„Apsisprendė likti su diktatoriumi“ Buvęs Lietuvos krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministras, ambasadorius ypatingiems pavedimams Linas Linkevičius ne kartą asmeniškai susitiko su V.Makėjumi. Jo nuomone, dialogas nei su pačia Baltarusija, nei su jos atstovais niekada nebuvo lengvas.
„Mes su Vladimiru Makėjumi bendravome dalykiškai ir, tiesą sakant, man atrodė, jog jis yra liberalesnių pažiūrų. O gal čia buvo tokia pozicija – sunku dabar pasakyti. Teigiantys, kad jis buvo vienas iš bendravimo su Vakarais kanalų, yra teisūs, nes daugiau tų kanalų Baltarusija nelabai ir turėjo. Prezidentas, dabar jau buvęs prezidentas, orientuojasi daugiau į Rytus, kitur jo niekas neįsileidžia.“
L.Linkevičius pastebėjo, jog bandydamas suprasti Baltarusiją, jos vidaus ir užsienio politiką, dažnai susidurdavo su įvairiais niuansais. Jis prisiminė savo vizitą į Minską prieš keletą metų, kurio metu suprato, jog, kitaip nei kitos buvusios Sovietų bloko šalys, Baltarusija neturi savo kovo 11-osios.
„Aš niekaip nesupratau, kaip čia yra. Pasirodo, Baltarusija turi kitą dieną – Minsko išvadavimui iš fašistų paminėti. Savo kovo 11-osios jie nešvenčia, nes, kaip paaiškėjo, tuo metu A.Lukašenka buvo Aukščiausios Tarybos deputatas ir balsavimo metu jis balsavo prieš. Tai buvo susiję su Sovietų Sąjungos subyrėjimu, o tai, jo nuomone, jokia šventė.“
L.Linkevičius: galima teigti, jog jis, kaip ir pati Baltarusija, „sėdėjo ant dviejų kėdžių“
Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras sakė, kad V.Makėjui patikėta užduotis buvo sudėtinga, nes jam visą laiką reikėjo laviruoti tarp posovietinio palikimo ir dialogo su Vakarais.
„Aš dar atsimenu, kad kalbinau jį paleisti politinius kalinius, kurių nebuvo tiek daug, kiek šiuo metu. Dabar ten jau yra šimtais skaičiuojama… Tada jis sakė, kad supranta, tačiau dengėsi tuo, jog jo nepalaiko vadovybė“, – komentavo L.Linkevičius.
Kartą po netikėtai surengto Tadui Kosčiuškai skirto priėmimo Minske L.Linkevičius, kalbėdamas su V.Makėjumi, paragino jį sekti demokratijos keliu ir tinkamai suorganizuoti rinkimus: „Padarykite tuos rinkimus, kurie artėja, normaliai ir tada gal tas dialogas su Europa bus lengvesnis ir šaliai jūsų bus geriau, ir mes visi po truputėlį galėsime judėti į priekį“.
„Scanpix“/ITAR-TASS nuotr./Sergejus Lavrovas ir Vladimiras Makėjus
Visos pastangos baigėsi sufalsifikuotais Baltarusijos rinkimų rezultatais, dar viena A.Lukašenkos kadencija, masiniais protestais ir smurto proveržiu visoje šalyje. L.Linkevičius prisiminė tuomet pasiūlęs V.Makėjui atvykti į Minską ir padėti „kažkaip susikalbėti“.
„Jis atsakė ne iš karto. Kitą dieną pasiūlė man nevykti į Minską. Po kiek laiko dar jam parašiau ir paklausiau, kaip jis gali pakęsti, matydamas, kaip gatvėje mušami visi tie žmones, tai jis man parašė – aš nepacituosiu, bet mintis buvo tokia – kai man pradėjo skambinti į namus, grasinti mano šeimai, tada supratau, kad mes turime kovoti. Aš parašiau ir paklausiau: o kaip tu manai, tie žmonės, kuriuos muša gatvėje, turi jaustis? Toks buvo mūsų paskutinis dialogas, po kurio daugiau nekalbėjome“, – pasakojo L.Linkevičius.
Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras pastebėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog V.Makėjus buvo A.Lukašenkos patikėtinis, ko gero, turėjęs visišką diktatoriaus pasitikėjimą , galima teigti, jog jis kaip ir pati Baltarusija „sėdėjo ant dviejų kėdžių“.
Anot L.Linkevičiaus, V.Makėjus „turėjo šansą po tų brutalių veiksmų prieš kelerius metus pasielgti kitaip – taip, kaip padarė kai kurie Baltarusijos ambasadoriai ar kiti diplomatinės tarnybos atstovai. Tačiau jis apsisprendė likti su diktatoriumi“.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vytis Jurkonis
Baltarusijos užsienio politika – „akių dūmimas“ Politologas Vytis Jurkonis, kalbėdamas apie Baltarusijos užsienio politiką, vadovaujant V.Makėjui, pareiškė, kad „nebuvo jokios užsienio politikos“.
Tokia politika buvo „akių dūmimas ir bandymas maustyti partnerius Europoje, kaimynines valstybes, naudojant panašius triukus. Panašiai, kaip daro Kremlius – iš principo pardavinėja orą, imituoja dialogą, bando sugundyti europiečius tariamom permainom ar paleistais politiniais kaliniais“. Pasak jo, mainais Baltarusija gaudavo finansines paskatas ir užsitikrindavo vietą aukšto lygio susitikimuose tiek su kaimyninėmis, tiek su Europos Sąjungos valstybėmis ir jų atstovais.
V.Jurkonis teigė, jog niekada neturėjo jokių iliuzijų dėl V.Makėjaus: „Jis kaip tik ir atliko tą imitacijos funkciją dėl neva savo liberalesnio, labiau europietiško požiūrio ir tą gana vykusiai pardavinėjo tiek kaimyninėms valstybėms, tiek kitoms Europos Sąjungos struktūroms“.
„Didžiąja dalimi tai buvo tąsa, dangstymas, bandymas pritarti, kartais bandymas kažkaip pateisinti Kremliaus politiką, bet iš esmės tai buvo pataikavimas Kremliaus vykdomai politikai. Pagrindinė Baltarusijos užsienio politikos funkcija buvo transliuoti lojalumą, įrodyti, kad Minskas yra Kremliaus partneris ir svarbiausias sąjungininkas“, – komentavo politologas.
V.Jurkonis: „Ir kam jis atstovavo? Režimui, o ne Baltarusijos žmonėms“.
Pasak V.Jurkonio, ne vienoje Europos Sąjungos sostinėje buvo gajus V.Makėjaus įvaizdis kaip liberalesnio, europietiškesnio Baltarusijos atstovo.
„Galima sakyti, kad jis pakankamai sumaniai vykdė daugiavektorinę politiką, bet kiek tame buvo sumanumo, tai reikėtų pasižiūrėti, kokia yra Baltarusijos autoritarizmo trajektorija, kam V.Makėjus dirbo ir kiek realiai buvo stengiamasi atitolinti Baltarusiją nuo Kremliaus gniaužtų. Nepaisant to, žmogus dirbo beveik dešimtmetį, Baltarusijos priklausomybė nuo Kremliaus tik didėjo.“
„Man atrodo, jau kam kam, bet lietuviams ir Lietuvai geriausias to įrodymas yra Astravo atominė elektrinė“, – sakė V.Jurkonis.
Kaip ir buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras L.Linkevičius politologas V.Jurkonis pastebėjo, jog 2020 m. pasirinkęs ištikimybę režimui V.Makėjus įrodė, kad jo politikoje nebuvo jokio tikro liberalumo.
„Ir kam jis atstovavo? Režimui, o ne Baltarusijos žmonėms. Netgi, žvelgiant į V.Makėjaus sūnų, matome, kad jis irgi buvo diplomatas, dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, bet po visų masinių represijų ir kankinimų išėjo iš diplomatinės tarnybos. Jokiu būdu nesakau, kad jo sūnus yra sąžiningas, baltas ir pūkuotas, bet vis dėlto jis bent jau padarė kažkokį pasirinkimą. Būta ir ambasadorių, kurie pasielgė analogiškai. V.Makėjus taip nepasielgė“, – sakė V.Jurkonis.
„Scanpix“/ITAR-TASS nuotr./Vladimiras Makėjus
Politologas taip pat atkreipė dėmesį, jog per V.Makėjaus kaip užsienio reikalų ministro karjerą būta progų parodyti šiokią tokią iniciatyvą, pavyzdžiui, kitaip elgtis Kosto Kalinausko palaikų perlaidojimo atveju, siųsti signalus dėl tam tikrų asmenų išlaisvinimo, aktyviau įsitraukti į tarptautinių organizacijų veiklą, tačiau vietoje to „ne itin daug kas buvo padaryta, tik imituojama ir pardavinėjama Vakarams“.
Ar netikėta mirtis kelia įtarimų? V.Makėjaus mirties priežastis nebuvo įvardinta, todėl tai natūraliai kelia abejonių ir skatina spekuliacijas. Tačiau V.Jurkonis nebuvo linkęs spėlioti ar daryti skubotų išvadų. Anot jo, pavojinga pernelyg „įsijausti ir gyventi tame sąmokslo burbule, neva viską aplink ir visur sprendžia Kremlius“.
Labiausiai tikėtina versija yra ta, jog tokio pobūdžio mirtis ištinka, kai dirbamas toks kupinas streso, didelio spaudimo darbas, kokį dirbo V.Makėjus.
„Mirtis buvo netikėta, Baltarusijos užsienio politikos situacija iš principo yra akligatvyje. Gausu spekuliacijų kaip esą Kremlius baisiai spaudžia režimą, kad šalis įsitrauktų į karą Ukrainoje, bet jie jau yra į jį įsitraukę.
Aš manau, kad ir Ukraina gana aktyviai transliuoja žinią, jog čia galėta būti pasikėsinimo. Tokios tikimybės paneigti negalime ir žinome aibę analogiškų Rusijos politikos pavyzdžių, bet kartu atrodo, kad natūralesnė, labiausiai tikėtina versija yra ta, jog tokio pobūdžio mirtis ištinka, kai dirbamas toks kupinas streso, didelio spaudimo darbas, kokį dirbo V.Makėjus“, – sakė jis.